Šis birþelis – mënuo, turtingiausias metuose ne tik þiedø, bet ir liturginiø ðvenèiø, kuriø pirmoji – Šeðtinës – yra ir Tëvo diena. „Artuma“ visada græþiasi á ðeimà, tad tëèiø ðventë yra maloni proga prisiminti daugybës ðventø dalykø iðmokiusius tëvelius, taip pat ir paskatinti juos, vyrus, bûti tvirtais ramsèiais ir aktyviais pilieèiais sprendþiant ðeimos politikos klausimus ðalies mastu: iðdrásti ávardyti ðeimos politikos objektà áteisinant ðeimos sàvokà; áteisinti principus, kuriais remiantis kiti kuriami ástatymai nekenktø ðeimai. Nes tëvo pavyzdys – labiausiai pamokantis, ásirëþiantis atmintin.

Ne visø tëveliai tokie dvasios milþinai, kaip tremtá patyræs Juozas Jakavonis ið Kasèiûnø. Apie tëvà, savo pavyzdþiu ir autoritetu jà iðmokiusá darbðtumo, sàþiningumo, pareigos jausmo ir Tëvynës meilës, nuotaikingai pasakoja juo besididþiuojanti dukra Angelë Jakavonytë-Rukðtelienë, átaigiai uþkreèianti gerumu, pagarba Lietuvos istorijos aktualinimui. Mums, skaitytojams, belieka pasidþiaugti jø kaip avilys dûzgianèia, lankytojø pilna sodyba Dzûkijoje ir jos tëvelio Jakavonio ryþtingumu visà laisvalaiká skirti besidomintiems Lietuvos istorija.

Turbût nëra sutapimas, jog Antanas Gailius, tardamas „Giriamàjá þodá“ „Auksinës lupos“ (svarbiausios ir kone vienintelës redaktoriaus nuopelnams ávertinti Lietuvoje skiriamos premijos) laureatui Petrui Kimbriui, prisimena daþnai ið jo girdëtà pamokymà, kad „vaikai nëra mûsø nuosavybë, kad jie tik laikinai mums duota dovana“. Greta bièiulio bièiuliui iðtarto pagiriamojo þodþio, ðiame numeryje publikuojamas ir dailës istorikës Giedrës Jankevièiûtës interviu su garbiuoju (taip pat ir Šventojo Raðto!) Redaktoriumi.

Literatûriná skaitytojø þiniø bagaþà svariai papildys ir Èeslovo Miloðo biografijos apþvalga bei teksto iðtrauka – apie klasikus kalbëti niekada nevëlu, niekada negana, o juk 2011-ieji UNESCO yra paskelbti ðio Nobelio premijos laureato ir nuoðirdaus krikðèionio, beje, kilusio ið Këdainiø kraðto, metais; „paskutiniojo Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës pilieèio“, – kaip pats save yra pavadinæs.

Birþelio „Artumoje“ darsyk prisiminsime Gailestingumo metus pokalbyje su kun. Patrice’u Chocholskiu, Pasaulinio Dievo Gailestingumo kongreso generaliniu sekretoriumi. Šis interviu – reakcingas ir optimizmà stiprinantis. Kalbëdamas apie Lietuvà kaip apie maþà ðalá, kun. Patrice‘as giliai ásitikinæs, jog turime didþiulá dvasiná potencialà kurti pasitikëjimo aplinkà ir tai árodo Gailestingumo kongreso pasisekimas Vilniuje. Jis tikina: „Apvaizda niekada neklysta – Lietuva tikrai turi ypatingà paðaukimà ir misijà, kurià dar reikia atpaþinti. Jûs gebate megzti dialogà tuo metu, kai þmonija ieðko atspirties.“

Kun. Danielius Dikevièius iðtikimiesiems „Artumos“ skaitytojams stengiasi paaiðkinti Pakartoto Ástatymo knygoje uþraðytà Mozës atsisveikinimo kalbà, iðskleisti jos gilesnæ prasmæ, slypinèià hebrajiðkame tekste. Anot Mozës, paklusti Dievo Ástatymui reiðkia atlikti tris skirtingus veiksmus: klausytis, daryti ir saugoti. O visas autentiðkas Dievo þodþio svarstymas pasiþymi vienu labai svarbiu bruoþu – saikingumu. „Nepridëkite nieko <...> ir neatimkite nieko <...>“ (Ást 4, 2). Nesupraskime paþodþiui, taèiau ir netransformuokime, nepagraþinkime, – tai bûtø kelias, vedantis á religiná saikingumà ir… Paþadëtàjà þemæ.

Ko galëtume siekti be saiko? Tik gera daryti! Taèiau psichologë Zita Vasiliauskaitë áspëja mus, jog be saiko dirbdami ar ðeimyniniam dþiaugsmui ir poilsiui skirtoje namø erdvëje besirûpindami darbo reikalais nekuriame sau gerovës. Prieðingai, daugybæ savo vertybiø statome á pavojø. Iðsamiai aptarusi darboholizmà, autorë pateikia koncentruotà klausimynà apie asmeniná dëmesingumo savo darbiniams interesams ir gyvenimo kokybës santyká, padësiantá skaitytojams bûti sàþiningiems sau patiems ir atsakyti á opius klausimus. Galbût kai kà netgi paskatins koreguoti gyvenimo bûdà?

Uþsispyrëliðkai nematantiems, kuo þmogaus gyvenimui kenkia nuolatinis neturëjimas laiko – sau, savo vaikams ir artimiesiems, turëtø pagelbëti Eglës Venslovaitës Šiliûnienës trumpa, bet taikli „Pasaka apie prarastà laikà“. Apsigauname manydami, kad „ðiuolaikiðkai“ paskirstydami prioritetus (daugiau dëmesio skirdami „paèiupinëjamoms vertybëms“, o ne bendravimo dþiaugsmui ir tarpusavio supratimui) visada spësime „padëtá iðtaisyti“. Vaikai jau suaugo ir paliko namus, o regis, vos praëjusá birþelá þadëjote kartu kelti inkilus...

Rûta LAZAUSKAITË